Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus, ang. Red deer, vok. Rothirsch, rus. благородный олень, lenk. Jeleń szlachetny) vienas populiariausių aptvaruose laikomų elninių gyvūnų.
Taurusis elnias yra 4 pagal dydį elninių rūšis po bridžio, vapičio (Wapiti), ir zambaro (sambar) elnio. Tai atrajotojojas, valgantis maistą dviem etapais. Europos taurieji elniai turi gana ilgą plauką, palyginus su Azijos ir Šiaurės Amerikos giminaičiais.
Paprastai suaugę taurieji elniai yra 175-230 cm ilgio ir sveria nuo 160 iki 240 kg. Patelės yra 160-210 cm ilgio ir sveria nuo 120 iki 170 kg.
Rudenį visi tauriojo elnio porūšiai augin storesnį kailį, kuris padeda apsisaugoti žiemą. Rudenį patinai taip pat augina karčius ant kaklo.
Suaugę taurieji elniai paprastai lieka vienos lyties grupėse didžiąją metų dalį. Per rują, suaugę patinai konkuruoja patelių baubdami ir kovodami tarpusavyje. Paprastai laimi daugiau patirties ir didesnius ragus turintis elnias. Elnių kovos dėl patelių kartais baigiasi sužalojimais ar net vieno jų mirtimi. Tauriojo elnio patinai per rują mauroja – tai yra miške gyvenančių elnių požymis ir tuo jie skiriasi nuo savo Amerikietiško giminaičio vapičio (wapiti). Patinas stengiasi išaikyti savo suburtą patelių haremą ir neatiduoti jo konkurentui.
Tauriojo elnio patelės pavasarį paprastai atsiveda vieną, retai du elniukus. Po dviejų savaičių elniukai jau gali prisijungti prie bandos ir yra visiškai atjunkomi po dviejų mėnesių. Taurieji elniai gimsta dėmėtu kailiu kurį pakeičia vasaros pabaigoje, paprastai patelių gimsta daugiau negu patinėlių. Elniukai lieka su motinomis apie metus, kol patelės veda naują vadą.
Nelaisvėje taurusis elnias gyvena iki 20 metų, laukinėje gamtoje vidutiniškai iki 10 – 13 metų, esant palankesnėms sąlygoms iki 15 metų.
Taurieji elniai nelaisvėje veisiami dėl įvairių priežasčių – dėl grožio, mėsos, medžioklės ar ragų. Elniena nėra plačiai vartojama palyginus su kita mėsa, bet turi daugiau baltymų ir mažiau riebalų nei jautiena ar vištiena, todėl yra sveikesnė.
Danielius – elninių šeimos žinduolis, panašus į dėmėtąjį elnią. Nuo senų
laikų įvairiuose Europos kraštuose danieliai pusiau nelaisvės sąlygomis veisiami parkuose kaip
dekoratyviniai žvėrys, taip pat medžioklei skirtuose miškuose.
Danieliaus kilmė iki šiol nėra visiškai aiški. Artimos jam rūšys Europoje ir Azijoje
žinomos iš pleistoceno laikų. Natūralus danieliaus arealas apima Viduržemio jūros kraštus ir dalį
mažosios Azijos. Dabar šis žvėris paplitęs Centrinėje, Pietų, Vakarų ir iš dalies Rytų Europoje,
įskaitant Skandinavijos pusiasalio pietinę dalį, Angliją bei Airiją, Šiaurės Afrikoje, Mažojoje
Azijoje, taip pat aklimatizuotas JAV, Kuboje, Čilėje, Lietuvoje ir daugelyje kitų valstybių.
Europoje iš viso dabar gyvena apie 130 tūkst. danielių.
Lietuvoje danieliai pradėti aklimatizuoti dar XVIII amžiuje. Feodalų medžioklės
miškuose danieliai būdavo veisiami, medžiojami ir vertinami kaip įdomūs
medžiojamieji žvėrys.
